Trumpai apie Gražiną Didelytę

Gimė 1938 10 02 Kaune.

1957 m. baigė Kauno Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Iš pradžių Kauno Politechnikos institute (dabar KTU) pasirinko studijuoti chemiją, po metų perėjo į to paties instituto Statybos fakultetą architektūros specialybę ir baigė tris kursus.

1961 – 1967 m. studijavo Lietuvos dailės institute, įgijo grafikės specialybę.

Nuo 1968 m. pradėjo aktyvią kūrybinę veiklą. Dalyvavo parodose Lietuvoje bei užsienyje. Tapo daugelio tarptautinių ekslibrisų kongresų ir konkursų laureate bei tarptautinių bienalių medalių laimėtoja. Pasižymėjo kaip lietuviško ekslibriso klasikė, sukūrusi daugiau nei 700 ekslibrisų.

Nuo 1971 m. G. Didelytė Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Kūrė smulkiosios grafikos kūrinius, daugiausia ofortus. Jos iliustracijos puošia lietuvių poetų Just. Marcinkevičiaus, A. Baltakio, K. Bradūno, G. Iešmanto, A. E. Puišytės, R. Mikutavičiaus, O. Baliukonytės ir kitų autorių knygas.

8-9 dešimt. su etnografais, kraštotyrininkais dalyvaudavo žygiuose, kurie buvo savotiška pasipriešinimo okupacijai apraiška. Žygių metu piešdavo istorines vietas, architektūros paminklus, gamtos vaizdus, sutiktus kaimo žmones.

2003 m. už nacionalinės dailės tradicijų puoselėjimą paskirta G. Kazokienės Vaizduojamojo meno fondo premija.

1996 – 2006 m. gyveno ir kūrė Varėnos raj. atokioje sodyboje Rudnelės kaime, praturtindama Lietuvos kultūrinį paveldą Dainavos krašto gamtos ir istorijos motyvais.

2005 m. menininkė savo sodyboje Rudnelėje įkūrė galeriją „Andeinė“ savo kūriniams eksponuoti.

Mirė 2007 m. sausio 2 d., palaidota Rasų kapinėse Vilniuje.

Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Vilniaus universitetas, Šiaulių „Aušros“ muziejus, privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai.

Plačiau apie dailininkę, jos kūrybą, gyvenimo būdą, pomėgius galima paskaityti knygose: „Gražina Didelytė mūsų atminty“ (2008), „Atgimimo ąžuolynas ir ąžuolų dailininkė“ (2009), „Andeinė – Dainavos girios galerija“ (2011), „Gražinos Didelytės Lietuva“ (2011), „Dainavos klodai: tarp ledynmečio ir dabarties“ (2013).

Gražina Didelytė bičiulių prisiminimuose

Vygandas Čaplikas

„Daugelis menininkės pažįstamų neretai ją prisimena su bloknotėliu rankose, kuriame ji ir darydavo tuos pirmojo įspūdžio piešinėlius, esmingesnes pamatyto vaizdo detales. Tačiau paskutiniaisiais savo kūrybos metais dailininkė dažniausiai atsisakydavo tų bloknotėlių, nes jau taip buvo ištobulinusi savo atmintį ir pastabumą, kad, vos keliskart žvilgterėjusi į praeinantį žmogų, galėdavo vėliau iš atminties nesunkiai atkurti jo vaizdą, nupiešti portretą.

Savo esybe G. Didelytė buvo labai santūri, panašiai ir kalbėdavo, lakoniškai pasakodavo savo įspūdžius. Toks žodžių taupumas provokuodavo klausytoją, norėdavosi ką nors įterpti, paklausti, papildyti. Bet ji nemėgo ilgai kalbėti, plačiau apie ką nors aiškintis, nes jai pakakdavo kelių esmingesnių užuominų, raiškesnių sakinių. Tokius pokalbius mėgdavo netikėtai paversti vaizdu, kurį progai pasitaikius padovanodavo ar išplėtodavo kituose savo kūriniuose..“

„Gražina Didelytė turėjo vieną ypatingai gerą bruožą, kuris darė teigiamą įtaką jos kūrybinėms galioms, taip pat ir kasdieniniam gyvenimiškam nusiteikimui, pozityviai vertinant aplinką. Tai nuolatinis viskuo, kas tik kelia bent kokią nuostabą, domėjimasis, ir šviesus žvilgsnis į ateitį. Ji nemėgo gręžtis atgal, grįžti į kokius nors gilius prisiminimus, ką nors tiksliai praėjusiame laike rekonstruoti. Konkretūs klausimai: kas, kur ir kada įvyko, jai buvo sunkūs ir skausmingai varginantys. Bet istorija jai patiko, turėjo kažkokią ypatingą intuiciją: pasinaudodama minimaliu žinių kiekiu, galėdavo sukurti pakankamai aiškų, teisingą ir logišką kokio nors praėjusio įvykio viziją. To jai reikėjo kūrybai, nes dailininkė nevengė istorinių temų, ypač tų, kurios susijusios su kilniu pasiaukojimu visuomenei, laisvės ir teisingesnio gyvenimo siekiais.“

Rašytojas Kazys Saja

„Pirmiausiai didelė, o paskui maža…Kas? Niekas neatspės taip, kaip aš norėčiau. Tai Didelytė. Dailininkė Gražina Didelytė. Pavardės šaknis kalba apie jos didumą, o priesaga – mažybinė.

Ir ji pati, ir jos grafikos darbai man primena graudžią, labai lietuvišką dainą apie griežlelę. Spėju, kad toji daina kadaise buvo ilgesnė. Išliko tai, kas svarbiausia. Didelytė tartum tyčia renkasi mažą formatą, kad jame kaip toj dainoj tilptų tik tai, kas jaudina širdį: „Grėblys, grėblys man lizdą ardys…“

Etnologė Onutė Drobelienė

„Rudnelėje dailininkė nestokojo dėmesio, ją lankė artimieji, draugai, jos meno gerbėjai. Tačiau visa tai būdavo šiltuoju metų laiku. Kaip ji čia gyveno žiemą. Šalčių ir gilaus sniego mėnesiais, mažai kas ir įsivaizdavo, nes atvykti, pasiekti miške pasiklydusį kaimelį būdavo nepaprasta. Kartą gavusi žinutę, kad reikia katinėliui pagalbos, išvažiavau. Nuo Margionių iki Rudnelės apie dešimt kilometrų. Po pūgos, gausaus sniego, niekaip to atstumo neįveikiau. Kažkur pusiaukelėje palikusi įklimpusį sniege automobilį, toliau klampodama sniegynais, dar su nešuliais rankose, pasiklydau. Kaip praradusi viltį rasti kaimą mintimis ėmiau atsiprašinėti Gražinutės už neištesėtą pažadą atvykti ir dairiausi vietos nakvynei, staiga per pūgą lyg ir išgirdau šuns lojimą. Nuėjau ta kryptimi. Akis lipdė sniegas ir miegas.

Jau visiškai sutemus pasiekiau Gražinutės kaimą. Manęs laukė sunerimus draugė, karšta žolelių arbata ir krosnyje pelenais apžarstytas puodelis su avižine koše.

Galėjau nevykti, paaiškinti, kad tokiu metu tai beveik neįmanoma, bet Gražinutei to pasakyti negalėjau. Žinojau, kad jeigu ji prašo, tai labai svarbu. Dėl savęs ji niekad nebūtų kreipusis. Tokią išskirtinę pagalbą labai vertino, tai mus dar tvirčiau, neišskiriamai jungė. Tikrai žinau, kad mano neatvykimas nebūtų kaip nors sujaukęs ar pakenkęs tolesniam mūsų bendravimui. Gražina, be ypatingo jautrumo, turėjo ir sveiką nuovoką, stiprią valią, kas jai padėdavo ramiai ir su uždaru tvirtumu įveikti gyvenimo negandas. Bet tokie neįprasti susitikimai atveria ir nepakartojamas artumo akimirkas. Visai naujai atgyja žvilgsniai, mintys ir žodžiai, kai jauti ir žinai, kad po tokios klajokliškos kelionės, šiame mažame, girios apsuptame kaimelyje, susitinka dvi artimos širdys…“