Pratarmė

Dailininkė Gražina Didelytė (1938-2007) – talentinga menininkė, be kurios subtilaus braižo darbų neįsivaizduojama Lietuvos grafika. Praturtinusi šią dailės šaką išpuoselėta oforto technika ir sukūrusi savitą kūrybos stilių, ji įsitvirtino ne tik Lietuvos grafikų gretose – jos meistriškumas ir talentas pripažintas ir tarptautiniu mastu (dailininkės darbai yra laimėję daugiau kaip 30 tarptautinių prizų). Neišsemiami gamtos, kultūros ir istorijos klodai buvo pagrindiniai menininkės kūrybos šaltiniai, o jos pasaulio pažinimas grįstas intuicija, emociniais išgyvenimais, stipriu gamtos gyvybingumo pojūčiu, išsiskleidė kūriniuose lyrine filosofine pasaulėjauta. Didelė dalis grafikės kūrybos persmelkta vaizduotę užvaldžiusia tautiškumo idėja: jai artima tėvų ir protėvių žemė, kovos dėl jos laisvės, tremties ir rezistencijos temos, istoriniai ir mitologiniai aspektai, – tokiais darbais ji paliudijo meilę ir ištikimybę gimtajam kraštui. Gabios menininkės kūryboje atrasime ir metaforiškus žmogaus gyvenimo būties ir vidinių būsenų vaizdus. Ypatingas dėmesys gamtos pasauliui: gyvūnams, medžiams, gėlės žiedui, akmenėliui, žolės rasai – visa tai ji jautė kaip harmoningą žmogaus sambūvį su aplinkiniu pasauliu. O per jį veržėsi nenuilstamas siekis pajusti neaprėpiamą Visatos grožį ir didybę. Platus ir mąslus požiūris į pamatines žmogaus būties problemas, visa apimanti pasaulio sandoros interpretacija išliko visuose dailininkės kūrybinio kelio ieškojimuose, jautriai perteiktuose asociatyvia, metaforine ir lyrine stilistika. Jeigu reikėtų vienu žodžiu apibūdinti menininkės kūrybos pagrindą, tai labiausiai tiktų – jausmas. Emocinis atvirumas suteikia jos darbams patrauklumo, ataidi vidiniu magnetizmu kiekvienoje virpančioje linijoje, siluete ar formoje. G. Didelytė vadinta linijos meistre; jos ofortai išskirtiniai, nors juos raižydavo paprasta siuvamąja adata. Banguojančios, virpančios, susipinančios, gyvos linijos dera su išbaigta kompozicija, kurią kartais subtiliai papildo bronzos ar kita spalva. Tokia kruopšti grafikės maniera puikiai pasitarnauja meniniam vaizdui; jos piešiniai popieriaus lape atsiveria tarsi sustingę poezijos posmai ar dainos melodija. Taip ir norisi juos vadinti fugomis ar giesmėmis… Gal dėl to jos kūriniai gerai dera su poetų eilėmis, o daugelis iš mūsų užaugome skaitydami garsių lietuvių poetų knygas, iliustruotas grafikės sukurtais jautrių linijų kupinais ofortais.

Šios apžvalgos tikslas – pristatyti paskutinįjį G. Didelytės gyvenimo ir kūrybos laikotarpį, kuomet ji gyveno Dzūkijos miškuose esančiame Rudnios, arba mažybiškai vadinamame Rudnelės kaime. Šis etapas išsiskiria iš ankstesnių menininkės gyvenimo periodų ne tik dvasine derme ir menine branda; gyvendama nuošaliame kaime moteris rašė dienoraščius, gausiai iliustruotus grafiniais piešiniais. Šie kūrybiškai pateikti užrašai puikiai atskleidžia G. Didelytės pasaulėjautą, užburia jautrumu ir žmogiškumu. Pirmiausia dėl jų menininkės kūrybos išskleistis gali būti įdomi ne tik jos gerbėjams, bet ir jaunajai kartai. Šiais laikais, kai mus supanti aplinka labai marga ir kosmopolitiška, kai daugelis jau pavargę nuo skubėjimo ir įtampos, vėl gręžiamės į savo tautos palikimą, į jos šaknis, ieškome glaudesnio santykio su gamta, skatinančio susimąstyti apie žmogiškąją būtį, jos prasmę, pajusti kitokią laiko tėkmę. Būtent toks ir buvo grafikės pasirinkimas – visą paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jai laikas tekėjo neskubriu būties ir kūrybos ritmu, nes gyvendama Dainavos miškuose ji jautėsi, kaip pati sakė, tikrai laiminga. Manau, kad ne vienam bus įdomu sužinoti, ką ji išgyveno girių tyloje, kas buvo jos įkvėpimo šaltinis, kokias kūrybos versmes atvėrė toks gyvenimo būdas, kaip atsiskleidė jos asmenybės, charakterio ir darbų nuotaikos bei estetinės raiškos tapatumas. O gal tiesiog magės pasigėrėti menininkės dienoraščių mozaika, sukurta nuošaliame Dzūkijos kaime, ar pajusti tokio gyvenimo žavesį.

Nors G. Didelytė buvo miesto vaikas (gimė ir gyveno Kaune, vėliau Vilniuje), ją visada traukė gamta, ramybė, todėl svajonę gyventi gamtos apsuptyje puoselėjo jau seniai. Apsilankymas prie Dzūkijos miškais tekančio skaidraus, šaltiniuoto Skroblaus upelio moteriai buvo lemtingas. Menininkė išbraidžiojo jo šaltą vandenį nuo ištakų iki susiliejimo su Merkiu. Vingiuotas Skroblaus upelis užbūrė grafikės sielą ilgam, jo įkvėpta sukūrė autorinės technikos darbų ciklą „Skroblaus vingiai“. Apie Rudnelės kaimą, įsikūrusį Dzūkijos nacionaliniame parke, Skroblaus rezervato teritorijoje, ji rašė: „Pradėjau svajoti čia pasistatyti nedidelį dzūkišką namelį, kuriame galėčiau kurti, stebėti Skroblų visais metų laikais, įkurti mažą dailės galeriją“. Ir ši svajonė išsipildė. Padedant rašytojui Kaziui Sajai, kuris Rudnelėje turėjo sodybą, G. Didelytei pavyko įsigyti šalimais seną namą. Dabar net sunku įsivaizduoti trapią, jautrią moterį, kuri atvažiavo į nykstantį kaimą miške ir viena liko žiemoti, semdama vandenį iš savo mylimo Skroblaus upelio. Šioje atokioje vietoje buvo likę vos keli gyventojai, ir tie patys žiemai buvo išsikraustę į miestą pas savo vaikus. Tačiau tai, kas kitiems būtų lyg įkalinimas, G. Didelytei tapo saugios erdvės šarvais. Toks jos pačios pasirinktas gyvenimo būdas šiek tiek primena H. D. Thoreau knygą „Voldenas, arba Gyvenimas miške“; jos autorius apsigyveno miške, atsisakęs visų nereikalingų daiktų ir santykių. Galbūt dailininkė, gyvendama „atsiskyrėliškai“, taip pat norėjo patirti „paprastą gyvenimą“, prisiliesti prie esminių dalykų, siekti vidinių, o ne išorinių turtų. Gležna, ne itin geros sveikatos moteris liko viena sodyboje kūrenti ne tik krosnį, bet ir savo vidinę kūrybinę ugnį. Pamažu menininkė susigyveno su tyromis gamtos paslaptimis, sena pirkia, tyla, savo augintiniu katinėliu, atskrendančiais į sodybą paukščiais, puoselėjamu Laumės daržu, kuriame sodino įvairius jai patinkančius ar nuskriaustus augalėlius. Visa tai leido menininkei susitikti su pačia savimi, su ta savo puse, kuri dar nebuvo iki galo išsiskleidusi. „Gamtoj tokie stebuklai…“, – prasitardavo ji. Todėl savo tikslą, gyvendama sodyboje, ji įvardijo kaip norą regėti tai, ko anksčiau niekad nematė… Jautrus santykis su gamta persmelkė grafikės sielą, drauge tikint, jog gyvybinės jėgos yra tos pačios žmogaus, gyvūno, medžio, lapelio… Gaivinanti gamtos darna ir didingumas saugojo G. Didelytę ne tik nuo sielos rūdžių; ji teikė įkvėpimo kuriant grafikos darbus, kuriuos menininkė eksponuodavo savo išsvajotoje, seno tvarto vietoje iškilusioje nedidelėje „Andeinės“ dailės galerijoje.

Gyvenimas Rudnelėje užfiksuotas keliuose dienoraščiuose, kuriuose G. Didelytė tekstu ir piešiniais perteikė savo kasdieninius darbus, įspūdžius, džiaugsmus, susitikimus, užgimstančius kūrybinius sumanymus. Dienoraščių lapuose sutilpo visas tylus moters gyvenimas kaime: tekančio upelio vaizdai, draugystė su katinu, paprasti kaimiški darbai, santykiai su kaimyne, su pilnu gyvybės mišku, ir su visu tuo, kas leidžia pajusti, jog pasaulio suvokimo šaknys glūdi žemėje po autorės kojomis. Kai kurie išgyvenimai atspindi paprastus jos būties ir kasdieninio gyvenimo aspektus, sodybą supančios gamtos ir gyvūnijos pasaulio įvairovę. Dienoraščiuose nerasime pikantiškų detalių ar sudėtingų filosofinių įžvalgų, atvirkščiai, jie tarsi šilti rankdarbiai, kuriuose dailininkė stebina nesumeluotu atsivėrimu, tapataus ir autentiško vizualinio pasakojimo subtilumu. Vartant dienoraščius į akis krinta jų autorės atvirumas, žaismingumas, vos ne vaikiškai naivus pasaulio suvokimas ir nuoširdumas.

Gyvendama kaime menininkė neturėjo televizoriaus, kurį trumpomis rudens ir žiemos dienomis atstodavo deganti židinio ar krosnies ugnelė, o spengiančioje tyloje geriausiais vaistais jai buvo katinėlio murkimas. Žinoma, reikėjo ir nuoširdžių draugų, atskubančių į pagalbą kaimynų ar artimųjų. Pajutusi artimą sielą, susibičiuliaudavo, prisileisdavo arčiau, ypač vertino ja besirūpinančio ir globojančio Vygando Čapliko draugystę. Visa tai ji nupiešdavo ir aprašydavo dienoraščių puslapiuose, kaip ir kai kurias artimųjų SMS žinutes, kurios ją gaivino, palaikė, stiprino.

Pirmasis Rudnelės dienoraštis pradėtas piešti pieštuku, su trumpu tekstu, vėliau atsiranda spalvų, o tolesni lapeliai, prisodrinti detalių, įklijuotų nuotraukų, etikečių, pašto ženklų, iškarpų iš laikraščių ar žurnalų, sudžiovintų augalų žiedelių, reklaminių lapelių, jau panašūs į šiuo metu populiarius skrebinimo albumus. Tokius G. Didelytės dienoraščius galima laikyti atskirais meno kūriniais, savotiškomis grafinėmis novelėmis. Stebina, kaip grafikė meninės raiškos priemonėmis greitai ir pagaviai fiksuoja minčių polėkius, įsirėžusius atmintin vaizdus ar pasąmonėje atgimstančius prisiminimus ir įspūdžius. Neretai koks nors jos nupieštas pastebėjimas ne tik tapdavo dienoraščio akcentu, bet ir persikeldavo į kuriamas miniatiūras.

Vartydami šiuos virtualius G. Didelytės dienoraščius – vizualią ir autentišką išgyvenimų istoriją, mėgausimės kūrybiškai fiksuojama žmogaus būtimi bei jautriu supančios aplinkos perteikimu. Atidžiai įsižiūrėję į šiuos koliažus ne tik geriau pažinsime kūrėjos asmenybę, bet ir suvoksime jos kūrybos impulsus. O dienoraščio grafinė raiška galbūt sudomins ir jaunąją kartą, ypač mėgstančią tyrinėti įvairius vizualinius pasakojimus. Žinoma, geriausiai būtų visus dienoraščius skaityti iš eilės, bet dėl nemažos jų apimties apsiribota tik fragmentais, kurie atskleidžia ypatingesnius menininkės gyvenimo momentus ar išsiskiria įdomesniais piešiniais. Aiškumo dėlei, šalia kai kurių dienoraščio lapų pateikiami kontekstą aiškinantys komentarai arba nuorodos į prieduose esančių darbų katalogą. Dienoraštis prasideda 1997 metų žiema, kai G. Didelytė liko gyventi viena nuošaliame kaime. Žiemą dailininkė labai mėgo dėl baltos spalvos, kuomet peizažas, gamtos linijos tampa aiškios ir grynos. Taip pat aprašydavo ir nupiešdavo Naujųjų metų sutikimus, tad knygos pradžioje ir vaizduojamos šių švenčių nuotaikos. 1999 – 2000 metų dienoraščių neaptikta, galbūt neišliko, o gal nerašyti. Nuo 2001 m. dienoraščiai – išsamesni (juos pavyko gauti iš G. Didelytės autorinių teisių paveldėtojo prof. Vygando Čapliko), o paskutiniai 2007 m. Naujametinis įrašas padarytas visai prieš mirtį.

Prieduose pristatomi 1996–2006 m. kūrybinio periodo darbai. Deja, čia pateko toli gražu ne visi kūriniai, o tik tie, kurie buvo Rudnelėje ar pas autorinių teisių paveldėtoją, nes daugelis jos miniatiūrų pasklidę po asmenines kolekcijas, tarp menininkės draugų. Tačiau ir tiek visiškai pakanka bendram daugiasluoksniam įspūdžiui susidaryti.

Manykim, kad gal tebesklandančios virš Dainavos girių Gražinos sielelės ramybė nebus sudrumsta, regint mūsų norą pavartyti jos gyvenimo užrašus. Stengsimės tik atsargiai pasižvalgyti ir suprasti, kas atsispindėjo menininkės akių vyzdžiuose, prisiliesti prie tų tylių jos kasdienybės akimirkų, regėti iš po sunkaus grafikos volo išsukamą estampą, girdėti adatos skrebenimą būsimo oforto plokštelėje, gal net pajusti geliantį kojas Skroblaus vandenį, pasiklausyti vienišo paukštelio giesmės, pasišildyti rankas po balto katinėlio papilve, išgirsti artimo žmogaus barbenimą į duris, žvelgiant pro trobos langelį matyti toliau, nei siekia horizontas, o gal tiesiog nučiuožti lietaus lašu Rudnelės drebulėlės lapais…

Menotyrininkė
Rimantė Tamoliūnienė